Naujienos

Dažnas sutiks, kad sveikata labai priklauso nuo mūsų elgesio ir gyvenimo būdo. O viena svarbiausių jo dalių – tai, kaip mes maitinamės. Tėvų valgymo įpročiai formuoja vaikų požiūrį į maistą, tinkamus ir sveikatai nepalankius pasirinkimus, net mėgstamus ar nemėgstamus produktus. Su Šeškinės poliklinikos šeimos gydytoja Debora Larson šiandien kalbamės mažiau visuomenės aptariama tema – apie išrankumą maistui ankstyvoje vaikystėje ir šios problemos sprendimo būdus.

Jokia paslaptis, kad ankstyvoji vaikystė yra kritinis laikotarpis sveikų valgymo įpročių vystymuisi. Su kokiais iššūkiais susiduria šeimos, auginančios mažus vaikus?

Spartus vystymasis ankstyvoje vaikystėje įgalina vaikus atvirai išreikšti savo apetitą prašant ar siekiant maisto. Nors dėl to lengviau suvokti mažų vaikų poreikius, šis amžius atneša ir naujų iššūkių, pirmiausia dėl to, kad mažyliai siekia autonomijos bei nepriklausomybės. Šiuo laikotarpiu vaikams reikia pirmiausia patiems susivokti, ką ir kaip jie nori valgyti. Todėl mažyliai dažnai ne tik atmeta naują maistą, bet kartais net pradeda atsisakyti patiekalo, kurį seniau mėgo.

50 proc. dvejų metų ir jaunesnių vaikų tėvų teigia susidūrę su vaiko išrankumo maistui problema. Tai gali būti ribotos įvairovės (atsirinkto) maisto vartojimas ar maisto atmetimas, paremtas tam tikra jutimine charakteristika (išvaizda, aromatu, pojūčiu palietus, tekstūra ar skoniu), dažnai reikalaujant paruošti arba patiekti valgius tam tikru būdu. Tai ir nenoras išbandyti naują maistą – naujo maisto baimė.

Vaikų išrankumas maistui atrodo problemiškas daugeliui tėvų. Tėveliai pastebi, kad išrankūs maistui vaikai yra linkę mažiau suvartoti daržovių, ir baiminasi, jog mažiesiems gali pristigti kai kurių mikroelementų (geležies, cinko) bei skaidulų. Dar didesnis nerimas tėvams kyla, ar toks maitinimasis apskritai nepakenks vaiko augimui. Nors naujo maisto baimė, kaip jau minėta, tam tikru vaiko vystymosi tarpsniu yra normalu, tėveliai apie tai dažniausiai nesusimąsto. Kaip ir apie tai, jog, palyginti su kūdikyste, ankstyvosios vaikystės laikotarpiu vaiko augimo tempas ir energijos poreikiai yra mažesni, kas gali lemti ir mažesnį apetitą. Tokiu atveju tėvai, kuriems atrodo, jog jų vaikų mityba neatitinka visuotinių mitybos rekomendacijų, gali pradėti taikyti priverstinį maitinimą, taip siekdami sumažinti įsivaizduojamą kalorijų trūkumą. Tokie tėvai maistą pasitelkia kaip apdovanojimą, vaiką verčia valgyti tam tikrus maisto produktus ar pabaigti lėkštėje esantį maistą, arba atvirkščiai – kai kurių maisto produktų visiškai neduoda.

Deja, neseniai atliktas tyrimas rodo, kad tokia praktika gali sugadinti mažų vaikų sveiko maitinimosi įpročius, dėl ko jiems vėliau tampa sunkiau išlaikyti sveiką svorį. Jau nekalbant apie žalą vaiko organizmui, kai tėvai yra linkę teikti pirmenybę maisto sotumui, o ne maistingumui.

O kaip tėvams suprasti, kad jie eina teisingu keliu? Ar atvirkščiai – kada metas keisti vaikui taikomą maitinimo režimą?

Bendra emocinė valgymo atmosfera matuojama pagal tai, kaip labai paisoma vaiko poreikių, ar tėvai šiltai ir empatiškai įsitraukę į maitinimo procesą ir kiek jie reiklūs ir kontroliuojantys. Pagal šiuos kriterijus yra išskiriami keturi maitinimo stiliai: autoritarinis, autoritetingas, leidžiantis ir aplaidusis, kurie apibūdina tai, kiek tėvų bendri maitinimo įpročiai atliepia vaiko poreikius, kartu nubrėžiant ir ribas, susijusias su maitinimu.

Autoritarinė tėvystė yra siejama su įvairove neigiamų maitinimo strategijų, tokių kaip kontrolė, vertimas valgyti, tam tikrų produktų apribojimas, t. y. atviras siekis pakeisti vaiko elgesį.  Aplaidūs (atlaidūs?) tėvai yra labiau nuolaidūs, linkę apdovanoti už valgymą. Leidžiantis maitinimo stilius yra mažai reiklus, t. y. rodantis struktūros trūkumą, kas paprastai sąlygoja didesnį vaiko riebalinį sluoksnį bei mažesnę vaiko valgymo savireguliaciją. Autoritetingi tėvai nustato ribas dėl maisto, bet valgymo metu jie naudoja paskatinimą, argumentaciją, sako komplimentus, išlaiko pusiausvyrą tarp kontrolės ir vaiko autonomijos, labiau kontroliuodami maisto aplinką, o ne vaiką, pavyzdžiui, leisdami vaikui pačiam pasirinkti iš maisto, kuriame gausu maistingųjų medžiagų, bei nustatydami valgymo rutiną, kai vaikas pats gali nuspręsti, kiek maisto iš pasiūlyto kiekio suvalgyti.

Atlikti tyrimai rodo, kad autoritetinga tėvystė ir autoritetingas maitinimo stilius siejami su geresne vaiko sveikata, kokybiška mityba bei normaliu svoriu, tuo tarpu leidžiantis ar autoritarinis maitinimo stiliai – su problemiška vaiko mityba, prastesne maisto kokybe ir antsvoriu.

Į ką tėvai turėtų kreipti didesnį dėmesį? Ir apskritai, kiek svarbus tėvų pavyzdys, formuojant sveikus vaiko maitinimosi įgūdžius?

Mažų vaikų maisto pasirinkimas ir maisto įvairovė priklauso nuo to, kas jiems kasdien pasiūloma, todėl tėvų vaidmuo, ugdant vaiko sveiko valgymo įpročius, esminis. 

Jeigu mažylis ankstyvoje vaikystėje savo aplinkoje mato maistą ir gėrimus, kuriuose gausu maistingųjų medžiagų, ir jam yra suteikiama galimybė pasirinkti iš sveiko maisto, gali susiformuoti sveiki mitybos įpročiai. Jie, kaip minėta, gali būti išlaikyti net ir vėlesniame amžiuje.

Mažiems vaikams svarbiausia maistinė vertė, o ne suteikiamas bendras energijos kiekis. Vaikų maiste turi būti gausu vitaminų, mineralų, mažai druskos, pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų. Pastarieji 1– 4 metų vaikams gali suteikti didelę bendros energijos dalį, tačiau neaprūpina jų svarbiausiomis maistingomis medžiagomis. Daržovės, vaisiai, viso grūdo produktai, jūros gėrybės, kiaušiniai, pupelės, žirniai ir lęšiai, nesūdyti riešutai ir sėklos, be riebalų ir mažo riebumo pieno produktai, liesa mėsa ir paukštiena, pagaminta be pridėtinio cukraus arba su mažai pridėtinio cukraus, sočiųjų riebalų, yra maistas, kuriame gausu maistingųjų medžiagų. Juos ir vertėtų pirmiausia siūlyti augančiam mažyliui. O vieninteliai gėrimai, rekomenduojami šiai amžiaus grupei, yra vanduo ir pienas.

Ką patartumėte tėvams, norintiems lengviau vaikus pripratinti prie naujo maisto?

Vaikams gali prireikti išbandyti naują arba seniau nepatikusį maistą 10–15 kartų, kad jį pamėgtų. Taigi pasiūlius mažyliui naujo maisto 1-2 kartus ir šiam atsisakius, tėvai neturėtų nuspręsti, kad vaikas jo nemėgsta. Valgantį vaiką vertėtų pagirti net tada, jeigu jis suvalgo tik šiek tiek maisto. Kad vaikas „prisipratintų“ maistą, jam reikia pauostyti, palaižyti ir net pažaisti su juo. Žinoma, tai užima laiko ir reikia kantrybės tvarkant po tokio valgymo likusią netvarką.

Eksperimentiniai tyrimai rodo, kad rodant knygas su nežinomų daržovių paveiksliukais, vaikas ne tik išmoksta jas pažinti, bet jam atsiranda noras tų daržovių paragauti, o vėliau ir valgyti. Tėvai turėtų nukreipti mažo vaiko augantį susidomėjimą reikiama linkme ir leisti jam pasirinkti, koks vaisius ar daržovė bus patiekti pietums, arba kartu su vaiku apsilankyti maisto prekių parduotuvėje ar ūkininkų turguje.

Šeimos valgymas drauge taip pat yra siejamas su sveikais tėvų ir vaikų mitybos įpročiais. Padarius maistą ir gėrimus, kuriuose gausu maistingųjų medžiagų, įprastos namų rutinos dalimi, maži vaikai išmoksta sveikų įpročių ir jų dažniausiai laikosi visą gyvenimą. Dar viena svarbi rekomendacija: vaikui turėtų būti duodama to paties maisto, kaip ir likusiems šeimos nariams, tik į vaiko patiekalą neturėtų būti dedama druskos. Žinoma, čia svarbu ir pagal amžių tinkama maisto konsistencija – vaikui turi būti lengva maistą kramtyti ir nuryti. O valgymo laiko nustatymas ir užkandžių ribojimas gali padėti užtikrinti, kad, atėjus pietų ar vakarienės metui, vaikas bus alkanas ir labiau norės paragauti naujo maisto.

Pagal mitybos gaires amerikiečiams, to paties maisto siūlymas įvairiomis formomis arba paruošimas skirtingais būdais gali padidinti įvairių sveiko maisto grupių priėmimą ir suvartojimą. Pavyzdžiui, maži vaikai gali parodyti nenorą valgyti virtas daržoves, bet mielai sutinka jas valgyti žalias. Arba vaikai gali sutikti valgyti vaisių tik supjaustytą į mažus kąsnio dydžio gabaliukus. 

Kai vaikas jau priima vieną maisto produktą, reikėtų pasinaudoti tuo, ką mitybos specialistai vadina „maisto tiltais“, kai į mitybą įtraukiami kiti panašios spalvos, skonio ir tekstūros produktai. Taip didėja mažo vaiko valgomo maisto įvairovė. Be to, 2–3 metų mažyliai ypač linkę išbandyti naują maistą, kuris patiekiamas kūrybiškai, pavyzdžiui, į lėkštę pridedama įvairių spalvų produktų ar iš jų sudėliojamos įvairios, vaikams atpažįstamos figūrėlės.

Tėvai turėtų reaguoti ir į vaiko alkio bei sotumo signalus ir neversti valgyti daugiau, negu jis nori. Mitybos specialistai nepataria maisto naudoti kaip apdovanojimo, taigi nederėtų vaikui žadėti saldainio, kai jis suvalgo daržoves ar liaujasi verkti, arba „papirkinėti“ žaislais, jei jis suvalgys visą maistą, esantį lėkštėje. Taip darydami tėvai gali sutrikdyti vaiko gebėjimą kontroliuoti savo apetitą ir suvokti sotumą.

Dėkojame už pokalbį.