Naujienos

Depresija – vienas iš labiausiai paplitusių psichikos sveikatos sutrikimų. Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad beveik 50 proc. depresijos ar kitų nerimo būsenų lieka negydytos, nes žmonės vengia kreiptis pagalbos. Apie vieną iš depresijos atmainų – pogimdyminę depresiją kalbamės su l. e. p. Šeškinės poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadove gydytoja psichiatre Kristina Skaisgiriene.

Kaip dažnai moterys patiria pogimdyminę depresiją?

Literatūroje nurodoma, kad pogimdyminę depresiją patiria nuo 10 iki 20 procentų moterų. Tačiau turime nepamiršti, kad šie skaičiai savyje talpina tik tuos atvejus, apie kuriuos žinome. Manoma, kad tikrasis atvejų kiekis yra bent dvigubai didesnis nei oficialūs skaičiai. Kita dalis statistikos, kuri kartais lieka užribyje, kad pogimdymine depresija gali susirgti ir vyrai, tokių atvejų skaičiuojama iki 10 procentų. Ir nors šiuo metu labiausiai koncentruojamės į mamas, svarbu nepamiršti, kad tokie patys simptomai gali varginti ir tėčius.

Kokios pogimdyminės depresijos priežastys?

Pogimdyminė depresija neturi vieno priežastinio veiksnio. Kai kalbame, dėl ko ji išsivysto, turime kalbėti apie tam tikrų veiksnių sąveiką, į kurią įeina tiek po gimdymo patiriami natūralūs hormoniniai pokyčiai, tiek pasikeitęs gyvenimo būdas psichologiniu, socialiniu ir fiziniu lygmenimis.

Kaip atpažinti šią ligą?

Simptomai dažniausiai pasireiškia per pirmąsias keturias savaites po vaiko gimimo, tačiau galime juos pastebėti ir po pusės metų ar net metų. Dažniausiai ligą galime atpažinti iš vyraujančių simptomų, kuriuos galima suskirstyti į keturias grupes:

1. Emociniai – tai padažnėjęs, kartais, atrodytų, be priežasties atsirandantis verksmingumas, kankinantis liūdesys, beviltiškumas, sąstingio ar tuštumos jausmai, emociniai „kalneliai“, kai per trumpą laiką galime patirti jausmų svyravimus nuo didelio džiugesio iki liūdesio, irzlumas, dirglumas, intensyvios pykčio reakcijos, kamuoja nerimas ar baimė dėl vaiko sveikatos, auginimo ypatybių, atsiranda nusivylimas savimi, kad neatitinki tikėtosi tobulo mamos / tėvo vaidmens, kaltės bei gėdos jausmai, beviltiškumas, baimė pasilikti vienam su vaiku, nes kažkas blogo, nesukontroliuojamo gali nutikti.
2. Kognityviniai – susilpnėjęs gebėjimas sukoncentruoti dėmesį, atsiminti dalykus, iškylantys sunkumai priimant sprendimus, mintys apie tai, kad viskas yra pernelyg sudėtinga, kad esu netinkama mama / tėtis, suicidinės mintys.
3. Fiziniai – pakitę miego, apetito įpročiai, ženkliai sumažėjęs energijos kiekis, atsiradę įvairūs kūno skausmai, keisti, nesuprantami pojūčiai.
4. Elgesio – atsiribojimas nuo artimųjų, draugų, sumažėjęs domėjimasis aplinka, hobių praradimas.

Nors kai kurie iš šių simptomų (tokie kaip baimė dėl vaiko sveikatos, susilpnėjęs gebėjimas sukoncentruoti dėmesį, sumažėjęs miego kiekis, ribotas įsitraukimas į kitus įvykius ir kt.) gali būti visiškai natūrali reakcija į pasikeitusį gyvenimo ritmą, svarbu atkreipti dėmesį, kad ligos atveju kalbame ne apie pavienius simptomus, o apie simptomų kompleksą, kuris tęsiasi daugiau nei kelias savaites ir kurio niekas nepalengvina (pvz., net ir esant galimybei išsimiegoti tėvai negali užmigti dėl kylančio nerimo, įtampos, išgyvenimų, nuolatinių apmąstymų).

Kaip gali pagelbėti artimieji? O kada jau kreiptis į specialistus?

Artimųjų vaidmuo auginant vaiką svarbus tiek iš psichologinės, tiek iš fizinių poreikių patenkinimo pusės. Šia tema man yra įstrigusi vienoje knygoje perskaityta mintis, kad anksčiau vaiką augindavo visas kaimas, dabar – du žmonės, tad kyla klausimas: ar galėtų būti bent dalele lengviau, jei natūraliau priimtume pagalbos prašymą ir jos siūlymą? Kalbant apie emocinę tėvų savijautą, svarbu juos palaikyti, išklausyti, priimti jų jausmus, kad ir kokie jie būtų, tai yra – negėdyti, nekritikuoti, nedalyti patarimų, o labiau įsiklausyti į tai, ką pats žmogus mums sako, galbūt ko nors prašo. Fizinių poreikių patenkinimo užtikrinimas gali prasidėti nuo natūralaus domėjimosi apie miegą, apetitą, laiką sau iki pagalbos pasiūlymo, kad tėvai galėtų išsimiegoti, maisto atvežimo ir kt. Nors labai svarbu domėtis tėvų jausena, pasiūlyti jiems pagalbą, ne mažiau svarbu suprasti, kad jiems lygiai taip pat reikalinga ir privati erdvė, galimybė atsitraukti, pabūti šeimoje.

Pogimdyminės depresijos simptomams tęsiantis ilgiau nei kelias savaites arba atsiradus suicidinėms mintims – tikslinga kreiptis į specialistus. Neatsiejamai svarbu, kad aplinkiniai, pamatę blogėjančią artimojo būklę, paskatintų ieškoti pagalbos ir palaikytų sveikimo kelyje (pogimdyminės depresijos riziką galima įsivertinti internetiniame puslapyje https://pagalbasau.lt/depresija-po-gimdymo/).

Ko norėtumėt palinkėti vaikelio susilaukusioms šeimoms ir jų artimiesiems?

Labiausiai norėtųsi palinkėti pamatyti, kad už nuostabaus gyvenimo įvykio – vaikelio gimimo – gali būti ir daug kitų jausmų, kurie kartais gali būti sunkūs, nemalonūs, vengtini, bet visame tame galima pasirinkti būti ne vienam, ieškoti pagalbos, ją siūlyti ir galų gale priimti. Pagalba gali būti pavėluota, bet niekada negali būti „per anksti“.

Dėkojame už pokalbį.